Iki XVI a. pab. kava buvo mėgaujamasi tik Rytuose. Europoje populiariausi gėrimai buvo vynas ir alus. Pirmąsias žinias apie kavą į Europą atnešė iš kelionių po Rytus grįžę keliautojai. Pirmasis aprašęs ir išspausdinęs kavamedžio ir kavos gėrimo aprašymą, buvo italų gydytojas ir botanikas iš Padujos – Prospero Alpini (1553 – 1617 m.). Jis keliavo po Egiptą ir 1592 m. savo veikale „Egipto augalai“ rašė: „Aš mačiau šį medį Kaire. Tai labai dažnai sutinkamas medis visame Egipte, sunokinantis vaisius, egiptiečių vadinamus bon. Arabai ir egiptiečiai daro iš jų nuovirą, kurį jie geria vietoj vyno. Šis nuoviras parduodamas visose jų užeigose, kaip pas mus vynas. Jie vadina šį gėrimą caoca…“. Prospero Alpini taip pat pažymėjo kavos gydomąsias savybes – kava vartojama kaip vaistas esant virškinimo sutrikimams.
Iš pradžių apie kavą buvo žinoma tik iš pasakojimų. Nuo kada europiečiai patys pradėjo mėgautis kava? Tikslios datos nėra žinoma, tačiau manoma, kad pirmasis kavos puodelis Europoje buvo išgertas XVI a. pab. – XVII a pr. Venecijoje, to meto gyvybingiausiame ir žymiausiame Europos prekybos uoste. Arabų pirkliai dažnai už prekes atsiskaitydavo pupelėmis ir taip kava pateko į Europą. Iš pradžių ja mėgavosi tik turtingųjų saujelė, nes kainos buvo milžiniškos ir kava buvo laikoma prabangos preke. Taip pat kavos galima buvo įsigyti kaip brangaus vaisto nuo virškinimo sutrikimų, nes jau buvo paplitusios žinios apie kavos gydomąsias savybes. Pirmoji tiksli data, kuri patvirtina venecijiečių susipažinimą su kavos gėrimu, – 1615 m. Tais metais Pierre Dello Valle, garsus italų keliautojas, rašydamas laišką iš Konstantinopolio draugui į Veneciją pasakojo, koks populiarus ir skanus yra turkų gėrimas ir pažada, kad būtinai atvęšiantis šio gėrimo į Italiją bei supažindinsiąs italus su šiuo nuostabiu dalyku.
Legenda apie popiežių ir kavos „sukrikščioninimas“
Susidomėjimas kava palaipsniui augo, tačiau ji buvo apipinta įvairiausiais gandais ir prietarais, trukdančiais kavos paplitimui. Kadangi gėrimas buvo kilęs iš Rytų, nepatiklūs ir religingi italai vadino jį „velnio neštu bedievių (musulmonų) gėrimu“. Sklido gandai, kad moterų charakteris nuo kavos tampa neprognozuojamu, o vyrai praranda vyriškumą. Ypač buvo susirūpinę krikščionių dvasininkai, kurie, anot legendos, kreipėsi į tuometinį popiežių Klementą VIII su prašymu uždrausti gerti kavą krikščionims bei paskelbti šį gėrimą „Šėtono išradimu“. Jie tvirtino, kad Nelabasis uždraudė savo pasekėjams, bedieviams musulmonams, vartoti vyną – be jokios abejonės, dėl to, kad vynas jau buvo pašventintas krikščionių ir vartojamas Šventosios Komunijos metu – dėl to suteikė jiems pragariško juodumo gėrimą, vadinamą kava. Krikščionys, geriantys kavą, rizikuoja įkliūti į Šėtono paspęstus spąstus. Popiežiui pasidarė labai smalsu – jis norėjo patikrinti tą vadinamą „Šėtono gėrimą“, ir paprašė, kad jam atvežtų kavos. Kavos aromatas buvo toks malonus ir taip viliojo, kad popiežius išgėręs pilną puoduką sušuko: „Šis šėtoniškas gėrimas pernelyg nuostabus, kad jį paliktume vien tik bedieviams. Mes privalome pašventinti kavą ir paversti ją krikščionišku gėrimu“. Nuo tada, kalbama, kad kava buvo pripažinta ir buvo plačiai atvertos durys jos paplitimui.
Pirmosios kavinės Europoje
Po popiežiaus palaiminimo vis didesni ir didesni kavos kiekiai buvo atvežami į Italiją. Pirmosios komercinės siuntos atėjo iš Egipto apie XVII a. vidurį. Pirmoji kavos parduotuvė buvo atidaryta 1645 metais Venecijoje, Šv. Morkaus aikštėje. Joje iš pradžių kava buvo parduodama tik kaip vaistas. Tačiau greitai viena po kitos toje pačioje aikštėje atsidarė kavinės, kur kava geriama laisvalaikiu ir tiesiog malonumui. Paskui Veneciją greitai paseka ir kiti Italijos miestai – Roma, Florencija, Paduja ir Genuja. XVIII a. pr. vien Venecijoje buvo daugiau nei 200 kavinių. Jose lankėsi pirkliai, teisininkai, valdininkai, menininkai ir gydytojai. Kavinės tapo poilsio bei susitikimo vietomis. Pirmosios kavinės buvo žemomis lubomis, paprasto interjero, be langų, labai prastai apšviestos. Čia grupelėmis prie staliukų susėsdavo žmonės ir gerdami kavą aptardavo paskutines naujienas. Buvo atskirai įrengti kambariai lošimams. Kava buvo ruošiama turkišku būdu. Tik XX a. italai sukels revoliuciją kavos pasaulyje, sukurdami espresso kavos aparatus. Bet apie tai vėliau – kantrybės.
Žymiausios Italijos kavinės – Caffe Florian ir Caffe Lavena
Pati garsiausia ir pati seniausia nepertraukiamai iki šių laikų veikianti kavinė – Venecijos šv. Morkaus aikštėje įsikūrusi Caffe Florian. Ją 1720 m. atidarė Floriano Francesconi. Ši kavinė, kitaip nei kitos, buvo įrengta labai ištaigingai ir joje daugiausiai rinkdavosi turtuoliai. Čia venecijiečių aukštuomenė leisdavo laiką skaitydama laikraščius bei diskutuodama prie puodelio kavos ir lėkštutės su pyragaičiais. Kavinės savininką pažinojo visi. Jam būdavo patikimos įvairios paslaptys bei žinutės, kurias jis turėdavo perduoti kitiems. Dažnai Caffe Florian buvo paskutinė aplankyta vieta išvykstantiems iš Venecijos ir pirmoji aplankyta vieta atvykstantiems. Čia galėjai sužinoti viską, kas vyksta mieste. Ši kavinė iki šiol veikia ir yra įrašyta į privalomų aplankyti objektų Venecijoje sąrašą. Joje sukaupta įspūdinga meno kolekcija, galima pasimėgauti ne tik skaniausios kavos puodeliu, bet ir pasidairyti po įspūdingą kelis amžius skaičiuojantį interjerą ir pasijusti kavos istorijos dalimi.
Dar viena garsi kavinė, įkurta 1750 m. toje pačioje šv Morkaus aikštėje (tik priešingoje pusėje), kaip ir Caffe Florian, – Caffe Lavena. Ši kavinė taip pat veikia iki šiol ir, kas įdomu, yra tebevadovaujama tos pačios giminės. Venecijiečiai buvo labai konservatyvūs žmonės – tai liudija ir didelis išankstinis nusistatymas prieš kavą. Laikui bėgant kavos magijai jie neatsispyrė, tačiau užsieniečių nemėgo. Todėl Caffe Florian lankydavosi išskirtinai tik italai, tuo tarpu Caffe Lavena buvo skirta užsieniečiams. Šį atskyrimą labai gerai iliustruoja vienas pavyzdys. Garsus italų kompozitorius Džiuzepė Verdis dažnai lankėsi ir kūrė Caffe Florian. Tuo tarpu garsusis vokiečių kompozitorius Ričardas Vagneris, gyvenęs Venecijoje, kas dieną tuo pačiu metu lankydavosi Caffe Lavenoje. Ten gerdamas kavą jis parašė „Tristaną ir Izoldą“ bei „Parsifalį“. Šie kompozitoriai tarpusavyje niekada nebendraudavo ir nesusitikdavo.
Kava ir meilė
Kava įkvėpė R. Vagnerį ir Dž.Verdį kūrybai, tuo tarpu kitus kava įkvėpė didiems meilės žygiams. Italijoje moterys galėjo lankytis kavinėse, ne taip kaip musulmoniškuose kraštuose. Todėl žymusis Kazanova buvo labai dažnas lankytojas tiek Caffe Florian, tiek Caffe Lavenoje. Čia jis praleisdavo valandų valandas viliodamas moteris. Įdomu, kiek moterų jis sugebėjo apžavėti padedant kavos magijai? Nuo XVIII a. pr. Venecijoje kava tapo ypatingai vertinamu produktu – draugystės bei meilės ženklu. Įsimylėjėliai turėjo įprotį nusiųsti savo simpatijoms kupinus šokolado ir kavos padėklus, kaip savo meilės ženklą. Visai neblogas įprotis, kaip manote?
